stagodūris

stagódūris, -ė adj., smob. (1) 1. stačiokas, storžievis: Tokie bernai stagódūriai: akysna žeria visa ką Ant. Nebūk tu toks stagódūris Krns. Ką tu čia kviesi svečiuos tokį stagódūrį Žl. 2. Aln kas nerangus, nevikrus: Tas stagódūris visur kliūva Ant. Atsistojo ir stovi kaip stagódūris Km. Kol tu toksai stagódūris – nemoki nei kuolo nutašyt Vdn.